Danuta Jasiulianec „Žeimenos krantai“, Nr. 24. 2021-06-18
„Aš groju – nes esu laiminga. Aš groju – nes esu laisva. Ir laikau mėnulį savo delnuose“. (Autorius nežinomas)
Mūsų gyvenimas – ilgas filmas, filmas, kurį nuolatos kuriame mes patys, įsileidžiame į filmavimo aikštelę aktorius, renkamės scenarijų, muziką, šokius. Ir tik mes patys galime įvertinti ar pasisekė mums sukurti savo gyvenimo filmą, ar jį peržiūrėjus nekils noras viską filmuoti iš naujo. Todėl kiekvieną filmo sceną apmąstome ar joje įdėta dalelė širdies, dalelė mūsų sielos. Birželio 10-ąją Švenčionių Juliaus meno mokykla praskleidė uždangą ir parodė nedidelę gyvenimo ištrauką, dalelę savęs, išlydėdama 59-osios laidos absolventus ir atsisveikindama su jais.
Šiais metais 24-iems Juliaus Siniaus meno mokyklos moksleiviams buvo įteikti 7 metų neformaliojo vaikų švietimo programos baigimo pažymėjimai. Šios mokyklos kolektyvui ir mokiniams šie metai taip pat buvo labai sudėtingi ir permainingi dėl karantino apribojimų ir pandemijos. Mokyklos direktorė Irena Kerulienė pasidžiaugė talentingais ir kūrybingais jaunuoliais, kurių vardai jau įėjo į Juliaus Siniaus meno mokyklos istoriją. Tėvelių vardu padėkos žodį tarė Nijolė Paškonienė. Renginio metu skambėjo meno mokyklos mokinių atliekami kūriniai.
Juk mes kiekvienas draugauti su muzika pradedame labai anksti. Mes nenukrentame ant žemės, kaip obuoliai, neatsirandame, kaip rasos lašai. Mus sukuria, išpuoselėja, užaugina ir išleidžia į gyvenimą švelnios, mylinčios tėvų širdys ir rankos. Melodingiausia ir pirma muzika kūdikio ausiai – mamos lopšinė. O šokis? Šokis mums – tai lyg laimės eliksyras į kurį sudėta tiek daug ingredientų: tradicijos ir kultūra, patys įvairiausi jausmai, mūsų išgyvenimai ir patirtys, energijos šaltinis ir amžina jaunystė! Kiekvienas iš mūsų pasakytų – esame laimingi, nes šokame! Pašaukimas muzikai, dainai, šokiui visada gyvena kiekviename.
Labai jautru ir gražu stebėti į grojančius, šokančius, tapančius vaikus. Tikiu, kad ir absolventams buvo sunki pareiga – kasdienis privalomas grojimas vaikystėje, tikiu jiems irgi pasitaikė „ožiukų“, bet šioje meno mokykloje nuostabūs pedagogai neleidžia vaikui prarasti tikėjimą savimi, skatina meilę muzikai.
Atsisveikinimas su meno mokykla, mokytojais draugais tai tik akimirka iš absolventų gyvenimo. Tikiu, kad jie savo talentu ateityje garsins savo gimtąjį kraštą. Tikiu, nes jau būdami mokiniai aktyviai dalyvavo koncertinėje veikloje, džiugino tėvelius ir mokytojus įvairiais laimėjimais tarptautiniuose ir respublikiniuose renginiuose. Mes juos būtinai išgirsime. Likimo voratinklyje nėra nei vieno nereikalingo siūlo ir net pats siauriausias takelis kažkur veda… Nusišypsokite, brangieji absolventai šiai akimirkai ir didžiuokitės savimi… kas šokio judesyje, kas su muzikos instrumentu rankoje, o kas su molbertu…
Mieli skaitytojai, ir visi tie, kurie myli šokį, dainą. Nepabijokit savo vaikučius, anūkus vesti į meno mokyklą. Juk pasaulis nėra tobulas, ypač pandemija parodė, kad galime būti uždaryti visi tarp keturių sienų ir gyvenimas gali tapti monotonišku. Meno mokykla – visiems vaikams prieinamas būdas praturtinti save. Muzika, šokis, tai vartai į protą, kūną, sielą. Tai galimybė patirti džiaugsmą, susitvarkyti su sunkumais. Kartu su tėveliais, seneliais, mokytojais žingsnis po žingsnio kiekvienas vaikas gali pajusti savo unikalią prigimtį, šokdamas, piešdamas, grodamas.
